STRATEGINIS VALDYMAS: METODOLOGINĖS PAIEŠKOS

Abstract

Viešojo sektoriaus problemų šiuolaikiniame etape sprendimų paieškos reikalauja
naujų, nestandartinių ir valdymo praktikos specialistų veiksmų, ir neordinarių teorinių-
metodologinių akademinės srities atstovų nuostatų bei požiūrių. Strateginis planavimas
kaip viešojo sektoriaus efektyvinimo prielaida ir instrumentarijus teorinėse
paskutinių kelių dešimtmečių įžvalgose, kaip ir kitos valdymo galimybes plėtojančios
formos ir sistemos (TQM – kokybės vadybos ir kt.) išgyveno susidomėjimo jomis
pakilimą ir tam tikrą nuosmukį. Tai susiję su globaliomis tendencijomis – pokyčiais,
paradoksais, netgi konfliktais, požiūrių įvairovės gausa ir kt. Tačiau nepaisant įvairialypio,
daugiadimensiško strateginio valdymo (strateginis planavimas recenzijos
autoriaus traktuojamas kaip vienas iš svarbiausių viešojo valdymo, t. y. viešosios politikos
ir viešojo administravimo visumos elementų) interpretacijų įvairovės ir praktinio
lygmens jį vartojant kaip efektyvumo instrumentą, turime pripažinti, kad vadybiniu
požiūriu strateginis planavimas jau apie 70 metų yra itin svarbi vadybos priemonė
viešųjų institucijų veiklai plėtoti.
Todėl J. Bivainio ir Ž. Tunčikienės monografijos pasirodymas yra nulemtas,
kaip jau minėta, globalių megaaspektų. Antra vertus, strateginio planavimo praktika
Lietuvoje taip pat evoliucionuoja ir apima iš esmės visas valstybės funkcines veiklas.
Tai rodo ir pagausėjusios mokslinės strateginio planavimo teorinės analizės apimtys,
išreikštos ne vienoje studijoje, publikacijose mokslo leidiniuose.
Skaitytojams pateikiamos monografijos autoriai pasirinko racionalų daugiau fenomenologijos
principais pagrįstą (mokslinio pažinimo kaip visumos interpretavimą)
tyrimo logiką, kurios struktūra atitinka klasikinės metaanalizės principus.