Socialiai pažeidžiamų asmenų kelias link aukštojo mokslo: kultūrino kapitalo reikšmė

Abstract

Lygių galimybių švietimo sistemoje užtikrinimas ir švietimo prieinamumas pripažįstamos kaip vertingos priemonės mažinti nelygybei visuomenėje. Aukštojo mokslo prieinamumui gali daryti įtaką įvairūs veiksniai: instituciniai apribojimai, asmens socialinis, kultūrinis, ekonominis kapitalai. Švietimo lauke itin vertinamas kultūrinis kapitalas (kultūriniai objektai, kalbos kodai, elgesio manieros, pomėgiai, aukštosios kultūros vertinimas). Kuo labiau asmens šeimoje suformuotas kultūrinis kapitalas atitinka švietimo lauko reikalavimus, tuo didesnę grąžą (išsilavinimą, pasiekimus) jis gauna. Asmenys, kilę iš žemas pajamas turinčių šeimų, tautinių mažumų grupių, turintys negalią, taip pat tie, kurie gyvena kaimo vietovėse yra socialiai pažeidžiami švietimo lauke, nes dėl negalios, lėšų stokos šeimoje, gyvenamosios vietos ar tautybės (su tuo susijusių kalbos barjerų) neturėjo galimybių įgyti kultūrinio kapitalo šeimos aplinkoje. Straipsnio tikslas – nustatyti, koks yra socialiai pažeidžiamų asmenų, pasiekusių aukštąjį išsilavinimą, kultūrinis kapitalas ir kaip jis vystėsi. Tam tikslui pasiekti atliktas tyrimas – pusiau struktūruoti interviu su socialiai pažeidžiamais asmenimis, pasiekusiais aukštąjį išsilavinimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad informantų kultūrinis kapitalas mokymosi pradžioje neatitiko švietimo lauko reikalavimų. Švietimo laukas reikalavo iš informantų aktyvaus dalyvavimo pamokose, pastangų mokytis, tobulėjimo, gero mokymosi, mokyklos taisyklių laikymosi, visuomeniškumo. Mokymosi pradžioje informantai turėjo mažai kultūrinių praktikų ir objektų, jiems buvo sudėtinga suprasti mokyklos normas, taisykles. Kultūrinis kapitalas mokymosi eigoje vystytas per: bendras praktikas su draugais, draugų ir šeimos palankias mokymuisi nuostatas, aplinkinių pavyzdį ir paskatinimą, naudojimąsi savo aplinkoje esamais kultūriniais ištekliais, knygų skaitymą, piešimą, grojimą muzikos instrumentais. Informantai dėjo daug pastangų mokytis, neatsilikti nuo bendraamžių, kontroliavo savo elgesį,  slėpė savo socialinę kilmę, kad ji neišduotų jų kitoniškumo nuo bendraamžių, socialiniu aktyvumu demonstravo vertumą užimti aukštą poziciją švietimo lauke. Informantai formalaus ugdymo pabaigoje jau buvo pritaikę savo kultūrinį kapitalą prie švietimo lauko, nes jie gaudavo gerus įvertinimus, norėjo toliau tęsti mokymąsi ir studijuoti. Straipsnio rezultatai praplečia žinojimą apie kultūrinio kapitalo vystymo procesą, socialiai pažeidžiamų asmenų patirtį švietimo lauke.